Natos, akordai muzikantams

Archyvas ‘Muzikinės epochos’ Kategorijai

Viduramžiais laikomas laikotarpis nuo V iki XIV amžiaus. Viduramžių bažnyčia buvo profesionaliosios muzikos centras. Tai buvo laikas, kai bažnytinės ir, ypač, vienuolynų kultūros raidoje buvo sukurtos didžiulės vertybės, susiklostė daugelis muzikos žanrų, vystėsi muzikos teorija, notacija, pedagogika, estetika.
Profesionaliojoje muzikoje ypač buvo paplitęs grigališkasis choralas. Grigalijus pirmasis popiežiumi buvo nuo 590 iki 604 metų. Jo nuopelnai bažnyčiai ir kultūrai ypatingi. Jam būnant popiežiumi, katalikų bažnyčios įtaka labai išsiplėtė. Jam valdant prasidėjo vienuolynų klestėjimas. Jie tapo viduramžių švietimo, meno, mokslo centrais. Grigalius pirmasis buvo vienas gabiausių popiežių. Bažnyčia jį paskelbė šventuoju. Manoma, kad būtent Grigalius 1-asis sudarė bažnytinių melodijų rinkinį. Todėl, jo melodijos, praėjus 300 metų nuo Grigaliaus pirmojo mirties, popiežiaus garbei buvo pavadintos grigališkuoju choralu.
Grigališkasis choralas – tai vienbalsis giedojimas (vienbalsis giedojimas muzikoje turi specialų pavadinimą – monodija. Šis žodis sudarytas iš graikiško žodžio monos „vienas“ ir ode „giedojimas“.)
Grigališkasis choralas buvo giedamas tik lotynų kalba. Grigališkojo choralo – griežtai diatoninės ir remiasi aštuoniomis bažnytinėmis dermėmis. Tuo istoriniu laikotarpiu mažoro ir minoro niekas dar nežinojo ir nevartojo.

Grigališkojo choralo ritmikos nevaržė metras. Rimtinės garsų vertės buvo beveik vienodos, jų trukmę sąlygojo tekstas. Grigališkasis choralas buvo užrašomas neumomis. Tai ženklai virš lotyniškai giedamo teksto, be penklinės.
Bažnyčioje giedama muzika, žinoma, yra religinė. Tačiau viduramžiais gyvavo ir pasaulietinė muzika. Pasaulietinę muziką atliko klajojantys muzikantai įvairiuose kraštuose vadinami įvairiai, pavyzdžiui, trubadūrais, truveriais, minezingeriais, žonglieriais ir kitaip. Klajojantys muzikantai vienu metu buvo ir dainininkai, ir instrumentalistai, ir aktoriai, ir akrobatai, ir šokėjai. Jie savo meną rodydavo miestų gatvėse, aikštėse, mugėse, dvaruose… Iki pat XII amžiaus jie vieninteliai pasaulietinės muzikos atstovai. Klajojančių muzikantų dėka turtėjo ir tobulėjo Europos muzikos instrumentai: trimitai, ragai, Pano fleitos, švilpynės, dūdmaišiai – tai pučiamieji instrumentai; ir styginiai – rebekas, fidelis, įvairios arfos. Iki IX amžiaus muzika buvo tik vienbalsė. Tačiau šiame amžiuje ėmė rastis pirmieji daugiabalsumo pavyzdžiai, kurie vadinami organumu (šis žodis yra kilęs iš lotynų kalbos). Organumas tai tokia daugiabalsė muzika, kur yra tik du balsai, judantys lygiagrečiomis kvartomis arba kvintomis.
Žymiausi organumo kūrėjai yra prancūzai kompozitoriai Leoninas ir Perotinas. Atsiradus daugiabalsei muzika, reikėjo pakeisti ir muzikos raštą. Žinome, kad nemomis negalima tiksliai užrašyti garsų aukščio ir trukmės, o būtent šito prireikė atsiradus daugiabalsei muzikai.
Garsų aukščio užrašymo problemą XI amžiaus pradžioje išsprendė italų muzikos teoretikas Gvidas iš Areco. Garsas apie Gvido reformą pasiekė popiežių, kuris pakvietė benediktinų vienuolį, muzikos teoretiką ir Areco katedros vaikų choro vadovą į Romą. Susipažinęs su nauja notacija, popiežius pats ją išbandė.
Gvido iš Areco reforma paprasta ir geniali: jis nubrėžė 4 linijas linijas, o ant jų ir tarp jų išdėstė neumas ir taip įtvirtino jų tikslų aukštumą.
Užrašyti muzikos garsų ilgiui XII amžiaus viduryje buvo sukurta menzūrinė notacija (nuo lot. mensura „matas“). Ši notacija buvo kuriama ir tobulinama įvairių autorių. Ši notacija padėjo sutvarkyti muzikos garsų trukmės užrašymą, tačiau čia dar nebuvo takto brūkšnio.
Atsiradus daugiabalsei muzikai, atsirado ir nauji daugiabalsės muzikos žanrai. Kai kurie iš jų yr atokie – balata, kača, virele, le, monetai, madrigalai. Tai daugiabalsės pasaulietinės dainos, kurių temos ir charakteriai labai įvairūs. Nuo pačių seniausių laikų yra populiarios mišios.

Barokas – tai menas, kuris gyvavo nuo 17 a. iki 18 a. pirmos pusės. Itališkas žodis barocco išvertus reiškia keistas, įmantrus, vingrus.
Kaip meno pavadinimas susijęs su meno turiniu? Lengviausia tai parodyti palyginus renesanso ir baroko menų architektūros elementus, bei rūbus. Jei renesanso laikotarpio bažnyčios skliautai yra tiesūs, lygūs ir vienspalviai, tai baroko – papuošti daugyvės paveikslų, bei gipso lipdinių.
Baroko laikotarpyje ant moterų galvų buvo tokie perukai, kad kartais juose užsiveisdavo pelės. Šio laikotarpio šedevru laikoma Vilniuje esanti šv.Petro ir Povilo bažnyčia, esanti Antakalnyje, o renesanso laikotarpio šedevras yra šv. Onos bažnyčia.
Aukščiau aptarta meno savybė buvo ir muzikoje. Ji geriausiai matosi šiuose žanruose – opera, kantata, oratorija. Šie žanrai atsirado tik baroko laikotarpyje, jų nebuvo anksčiau. Opera, kantata, oratorija – tai iškilmingi, dideli, spalvingi kūriniai, kuriais lengva nustebinti, padaryti ryškų įspūdį. Ši savybė yra viso baroko meno savybė.
Muzikos kalba barokas yra polifoninės muzikos klestėjimo metas. Didžiausias visų laiko polifonistas yra Johanas Sebastijanas Bachas. Svarbiausias ir sudėtingiausias polifoninės muzikos žanras yra fuga.

Labai svarbu muzikos istorijoje tai, kad baroke pirmą kartą muzikos istorijoje buvo panaudotas taip vadinamas gerai temperuotas derinimas. Kas tai yra? Tai toks instrumentų suderinimas, kai oktava padalinama į lygius pustonius ir gaunasi 12 skirtingų garsų. Todėl galima sudaryti ir naudotis visomis 24-iomis tonacijomis.
Baroke ypatingai suklesti instrumentinė muzika. Taip gali būti todėl, kad ištobulėja instrumentai ir naudojamas gerai temperuotas derinimas.
Tuo metu fortepijonu nieks neskambino. Tik – klavesinu. Klavesinas – tai klavišinis instrumentas, atsiradęs apie 1400 metus. Klavesinas buvo sukonstruotas iš rytietiško instrumento – psalterijaus. Klavesinas gyvavo nuo 1500 iki 1800 metų. Jis turi 2 klaviatūras, vadinamas manualais. Manualų spalva priešinga fortepijono klaviatūros spalvoms.
Paprastesni klavesino „Giminaičiai“ yra spinetas, virginalas, klavikordas.