Natos, akordai muzikantams

Archyvas ‘Kompozitoriai’ Kategorijai

XVIII amžius, vadinamas šviečiamuoju, reikšmingas muzikai: tada atsirado simfonijos žanras (kartu su juo ir kiti sonatinės-ciklinės formos kūriniai), susiformavo vadinamoji Vienos klasikų mokykla. Jos pirmasis atstovas — austrų kompozitorius Jozefas Haidnas.
BIOGRAFIJA. Jozefas Haidnas gimė 1732 m. kovo 31 d. viename Austrijos kaimelyje, karietų meistro šeimoje. Dar būdamas mažas, jis giedojo bažnytiniame chore Vienoje, mokėsi groti klavesinu ir smuiku. Bet štai atėjo laikas,kai Haidno balsas ėmė keistis ir jis nebegalėjo dainuoti. Pašalintas iš kapelos, berniukas klaidžiojo Vienos gatvėmis, kol rado prieglaudą ankštame draugo kambarėlyje. Jausdamas žinių trūkumą, Haidnas pradėjo dirbti italų kompozitoriaus ir dainavimo mokytojo N. Porporos akompaniatoriumi. Tiesa, jam teko eiti ir tarno pareigas-valyti įžymiojo maestro batus, tvarkyti kambarius, tačiau kartais jis išgirsdavo naudingų patarimų, mokėsi kompozicijos teorijos. Ištisus 30 metų (nuo 1761 m.) Haidnas buvo vengrų kunigaikščio P. Esterhazio orkestro kapelmeisteriu. Jis ne tik vadovavo orkestrui, bet įvairių švenčių progomis turėjo rašyti simfonijas, styginius kvartetus ir kitus kūrinius. Be to, Haidnas privalėjo: nuo pat ryto sėdėti kunigaikščio priimamajame kambaryje ir laukti jo nurodymų; reikalauti is orkestrantų disciplinos, įrašyti vėluojančiųjų pavardes į pabaudų knygą; saugoti instrumentus, gaidas ir t. t. Tokioje žeminančioje padėtyje buvo atsidurę ir daugelis kitų to meto kompozitorių.
Haidnas kūrė daug. Pirmaisiais tarnybos pas Esterhazį metais jis parašė tris nedideles programines simfonijas, pavadintas ,,Rytas“, ,,Vidurdienis“ ir ,,Vakaras“, o po dešimties metų sukurta ,,Atsisveikinimo“ simfonija buvo jau 45-oji! Kada kunigaikštis pastatė naujus rūmus — vasaros rezidenciją su teatru, Haidno pareigos tapo dar atsakingesnės — teko rašyti operas, zingšpylius. Kompozitoriaus vardą išgarsino 6 ,,Paryžiaus simfonijos, pirmą, kartą atliktos Paryžiuje 1786 m., ir kelionė į Angliją, kur jis parasė 12 ,,Londono“ simfonijų. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Haidnas praleido Vienoje, kur ir mirė 1809m. gegužės 31d. Geriausi to laikotarpio kūriniai- oratorijos: „Pasaulio sutvėrimas“ (biblijos siužetu) ir ,,Metų laikai“; jose jaučiama Hendelio įtaka.
KŪRYBOS APŽVALGA. Haidno kūrybinį palikimą sudaro 104 simfonijos, apie 70 divertismentų ir kitų kūrinių orkestrui, 50 koncertų, įvairiems instrumentams su orkestru, 83 styginiai kvartetai ir beveik tiek pat kitų kamerinių ansamblių, 33 sonatos fortepijonui (klavesinui), operos ir kt. Ypač dideli Haidno nuopelnai instrumentinei muzikai, pirmiausia simfonijai ir styginiam kvartetui. Sių žanrų kūriniuose formuo-jasi ciklinė struktūra — keturios kontrastingos dalys bei atskirų dalių muzikinės formos ypatumai. Haidno kūryba glaudžiai susijusi su įvairių, tautų muzika, jis dažnai naudoja liaudies melodijas, sumaniai jas plėtodamas. Ryšys su liaudies menu apsprendė ir muzikos pobūdį: joje nėra liūdesio, dominuoja giedra, šviesi nuotaika, gyvenimo džiaugsmas.
KLASIKINES SIMFONIJOS RAIDA. Simfonijos žanras ilgai formavosi įvairių tautų kompozitorių kūryboje, tačiau jo apibendrintoju, pagrindėju laikomas J. Haidnas. Čia reikia prisiminti italų operos uvertiūrą (kurios skirtingo tempo epizodų priešpastatymas turejo poveikio simfonijos dalių kontrastui), kompozitorių D. Skarlatį, nustačiusį vadinamąją senovinę sonatinę formą, J. S. Bacho sūnų kūrybą. Simfonijai formuotis padėjo ir italai A. Vivaldis, L. Bokerinis (1743—1805). Simfonijose ir kituose to meto kūriniuose įsigali homofoninis stilius, taciau polifo-nijos elementai neišnyksta, jie papildo, paryškina homofoninę muziką.
Klasikinę simfoniją paprastai sudaro keturios dalys. Pirmoji, pati reiksmingiausia dalis yra sonatos formos ir vadinama sonatiniu allegro. Ji paremta dviejų (ir daugiau) kontrastingų temų gretinimu. Simfonija dažniausiai prasideda įžanga, po kurios seka veržlaus pobūdžio pagrindinė pirmosios dalies tema. Po tarpinio epizodo (jungiamosios partijos) pasigirsta antroji, šalutinė tema (daininga, lyrinė) ir baigiamasis epizodas. Visa tai sudaro pagrindinę sonatos formos dalį, vadinamą ekspozicija. Jos paskirtis — parodyti svarbiausias kūrinio temas (kad klausytojas geriau jas įsimintų, ekspozicija neretai kartojama). Ekspoziciją pakeičia temų plėtojimo epizodas, kuriame pasigirsta klausytojui jau pazįstamos melodijos. Jos skaidomos į trumpesnes frazes ir motyvus, dramatizuojamos, dar labiau priešpastatomos viena kitai. Ekspozicijoje vyrauja dvi tonacijos, o čia jų daug. Tonacijų nepastovumas, savotiškas ,,klaidžiojimas“ suteikia muzikai intensyvumo, įtampos. Po temų perdirbimo seka repriza ir koda.
Antroji simfonijos dalis lėta, tarsi perkelia klausytoją į kitą pasaulį. Jai būdingas ramus, lyrinis muzikos pobūdis, melodingumas, paprastesnė forma.
Trečioji dalis — menuetas — šokis, savo pobūdžiu artimas liaudies muzikai. Menueto viduryje yra trio. Šis pavadinimas išliko iš tų laikų, kai kųrinio vidurinysis epizodas buvo atliekamas trimis instrumentais.
Finalas apibendrina visą kurinį. Jis yra greito tempo, giminingas pirmajai daliai. Tipiškiausia finalo forma — rondo — neretai turi rondo ir sonatinio allegro bruožų.
Kontrastingos simfonijos dalys sudaro vieningą kurinį. Jas, išskyrus antrąją, sieja viena tonacija ir intonaciniai-melodiniai ryšiai, t. y. bendri įvairių temų intervalai, panašios melodinės atkarpos, ritmika. Klasikinė simfonija atkuria gyvenimo vaizdus: priesiškų jegų susidūrimą, dramatizmą (I dalis), lyriką (II dalis), žanrinius-buitinius paveikslus (menuetas ir finalas). Jos atskirų dalių forma ir ciklo struktūra iš esmės nepasikeitė iki mūsų dienų.
Haidno simfonijos. 104 Haidno simfonijos nėra lygiavertes: vienos jų labai artimos siuitoms ir divertismentams, kitose kompozitoriaus stilius tik formuojasi. Haidno kurybos viršūnė — 12 ,,Londono“ simfonijų, kurios, ypač Es-dur (Nr. 103) ir D-dur (Nr. 104), pasižymi šviesia, optimistine nuotaika, kompozitoriui būdingu jumoru ir šokių ritmais.
Kai kurios Haidno simfonijos turi programinius pavadinimus, dažnausiai duotus ne autoriaus, o klausytojų. Šiuo atžvilgiu iš ,,Londono“ simfonijų išsiskiria,,Kariškoji” ir ,,Laikrodis“, iš ankstyvesniųjų — „meška“, ,,Višta“, ,,Karalienė“. Šie pavadinimai nenusako kūrinių turinio, o nurodo kai kuriuos jų programinius-vaizdinius epizodus, pavyzdžiui laikrodžio tiksėjimo imitavimą, kariską triūbos signalą.
1772 m. sukurta ,,Atsisveikinimo“ simfonija (Nr. 45, fis-moll) priklauso prie tų retų Haidno kūrinių, kuriuose džiugią nuotaiką pakeičia liūdesys, nerimas. Šią simfoniją kompozitorius parašė, suzinojęs, jog kunigaikštis Esterhazis ruošiasi atleisti visus orkestrantus. Keturios pirmosios dalys sudaro tarsi savarankišką kurinį, kuriame vyrauja susijaudinimas, ilgesys. Po audringo Presto (IV d.) prasideda lyrinis, liūdnas Adagio. Pragrojęs kartu su visais, valtornistas atsikelia, pasiima natas ir,užpūtęs savo žvakę, nueina. Juo paseka fagotistas, obojistas, stygininkai. Pagaliau scenoje lieka du smuikininkai, kurie tyliai ir beveik tamsoje baigia simfoniją. Ši muzika taip sujaudino kunigaikštį, kad jis atsisakė savo ketinimų.
Haidno simfoniniai kūriniai parašyti nedidelės sudėties orkestrui, kurį sudaro fleitos, obojai, fagotai, valtornos, triūbos (visų po du), timpanai ir styginiai (I ir II smuikai, altai, violončelės ir kontrabosai). Tik paskutiniosiose simfonijose orkestras papildomas klarnetais.Varinių instrumentų vaidmuo Haidno orkestre menkas, jie tik paryškina harmoniją. Panašus uždavinys tenka violončelėms ir kontrabosams, kurių partijos labai dažnai nesiskiria.
Oratorija ,,Metų laikai“ – vienas svarbiausių Haidno vokalinių-instrumentinių kurinių. Kompozitorius ne pirmas ėmėsi šios temos (prisiminkime Vivaldį), tačiau jam labiau rūpėjo nupiešti ne muzikinius peizažus, o žmonių gyvenimo vaizdus.„Metų laikai“- tai valstiečių buities muzikinis metraštis. Oratorija parašyta orkestrui, mišriam chorui ir trims solistams, suside iš rečitatyvų, arijų, ansambių,chorų bei instrumentinių epizodų. Solistai dainuoja senojo artojo Simono, jo dukters Hanos ir jauno valstiečio Luko partijas. Ir jie, ir choras (t. y. valstiečiai) pasakoja apie savo gyvenimą. Kūrinio dalys pavadintos metų laikų vardais. Kiekviena jų prasideda programine simfonine įžanga: I dalies įžanga vaizduoja ,,perėjimą iš žiemos į pavasarį“, II-,,auštantį rytą“, III-,,žemdirbio, nuėmusio nuo laukų gausų derlių, džiaugsmą“ ir IV-,,artėjančios žiemos rūkus”. Įžangų muzika yra apibendrinančio pobūdžio, o kiti epizodai nuoširdesni, labiau susiję su liaudies melodijomis. Oratorijoje nevengta ir iliustraciniu momentų: galima išgirsti gaidžio giedojimą, šunų lojimą medžioklėje, griaustinį, verpstės dūzgimą. ,,Metų laikų“ dalys kontrastingos: ,,Pavasaris” piešia bundančią gamtą, ,,Vasara”-vaizduoja kaitrią dieną, ,,Ruduo”-medžioklės sceną, o ,,Žiema”- niūrų šalčio sukaustytos gamtos paveikslą bei vakaronę kaimo pirkioje. Šalia chorų, kurie oratorijoje ypač svarbūs, pažymėtinos dvi Simono arijos. Pavasarį jis džiaugiasi sužaliavusia gamta ir, ardamas lauką, linksmai dainuoja.
Skirtingo pobūdžio yra IV dalies Simono arija. Čia jo lūpomis tarsi kalba kompozitorius, apibendrindamas kūrinį. Senojo artojo mintis tokia: panašiai, kaip metų laikai, keičiasi ir žmogus – po vaikystės ateina jaunystė, vėliau-subrendimo metai, pagaliau senatvė. Ir tik tada negaila skirtis su gyvenimu, jeigu jis buvo prasmingas, jeigu jį lydėjo darbas, suteikiantis žmonėms laimę.

Liudvigas van Bethovenas gimė 1770m. Bonoje, kurfiursto rūmų muzikantų šeimoje. Liudvigo tėvas buvo gabus dainininkas, smuikininkas, klavesinistas, tačiau per didelis jo potraukis į alkoholį, bevališkumas, netvarkingas gyvenimas paliko pėdsakus visų šeimos narių gyvenimuose.
Pastebėjęs berniuko gabumus, tėvas versdavo jį groti po 5-8 valandas, tikėdamasis išauginti iš jo antrąjį Mocartą, nustebinti juo pasaulį ir taip pataisyti pašlijusią materialinę būklę. Tačiau pirmoji koncertinė kelionė į Kelną nesuteikė nei lauktos garbės, nei pinigų. Tada tėvas ryžosi kuo greičiau Liudvigą paruošti į rūmų kapelą, kad jo atlyginimas pagerintų namų reikalus. Laikydamas bendrą lavinimą nebūtinu muzikantui, tėvas jau dešimtmetį Liudvigą atsiėmė iš mokyklos. Trokšdamas žinių, berniukas mokėsi pats. Vyresniųjų draugų padedamas, jis išmoko skaityti lotynų, italų, prancūzų kalbomis.
Mažąjį Bethoveną muzikos mokė ir tėvo draugai, tačiau labai nesistemingai. Ypač daug įtakos Liudvigui turėjo miestelio vargonininkas G.Nefė. Dirbdamas pas jį padėjėju, Bethovenas susipažino su harmonijos, polifonijos menu, su geriausia to meto literatūra (J.S. Bacho, Hendelio, Haidno ir kt. kūriniais). Labai apsišvietęs, universitetą baigęs Nefė buvo pažangių pažiūrių į meną. Tai turėjo didelės reikšmės Bethoveno asmenybės formavimuisi. Pradėjęs mokytis pas Nefę, Bethovenas sukūrė savo pirmuosius kūrinius – Variacijas Dreslerio tema ir tris sonatas fortepijonui. Nefė pasirūpino juos išleisti ir aprašyti spaudoje.
Pora metų nemokamai dirbęs kapeloje Bethovenas buvo paskirtas vargonininko padėjėju. Atlyginimas buvo didelė parama namams, nes motina s markiai sirgo.
1787 m. Bethovenas išvyko į Vieną pas Mocartą. Šis labai susižavėjo liepsningomis Bethoveno improvizacijomis ir pasakė artimiesiems: „Atkreipkite dėmesį į šį jaunuolį – ateityje apie jį kalbės visas pasaulis“. Vienoje pasilikti Bethovenui neteko: mirė motina ir visi šeimos rūpesčiai krito ant jo pečių. Netrukus ir pats kompozitorius persirgo šiltine ir raupsais. Nefės padedamas Bethovenas ėmė groti altu Bonos teatro orkestre. Čia jis susipažino su sceniniais veikalais, instrumentų specifika, orkestrine rašyba. Tuo metu kompozitorius ėmė bendrauti su pažangiais Bonos literatais, muzikais, dailininkais. Paplitusios 1789 m. prancūzų revoliucijos idėjos turėjo didelę reikšmę kompozitoriaus pasaulėžiūros formavimuisi. Šiuo metu išaugo jo neapykanta tironijai, sustiprėjo troškimas matyti žmogų laisvą, nepriklausomą. 1789 m atsidarius Bonos universitetui, kompozitorius įstojo į filosofijos fakultetą, kuriame studijave vienerius metus.
1792 m., grįždamas iš Londono į Vieną, Bonoje apsistojo Haidnas. išgirdęs Bethoveno muziką, kompozitorius labai susidomėjo juo ir patarė jam vykti į Vieną. Jaunystės metais Bethovenas sukūrė apie 50 įvairių kūrinių, kuriuose jau galima įžvelgti kompozitoriaus meninę asmenybę. Tuo metu Bethovenas pagarsėjo kaip talentingas pianistas.
1792 m. kompozitorius atvyko į Vieną. Praslinkus keleriems metams, Bethovenas pagarsėjo kaip pasaulinio masto pianistas-atlikėjas, improvizatorius. Jo atlikimo stilius buvo naujas, pilnas energijos, revoliucingumo ir visiškai nepanašus į aristokratų salonuose mėgstamą gracingumą. Bethoveno atlikimo menines tradicijas toliau tęsė Veberis, Paganinis, Listas ir kiti kompozitoriai.

Materialinės Bethoveno sąlygos Vienoje žymiai pagerėjo. Jį rėmė mecenatai: kunigaikščiai Lichnovskis, Esterhazis ir kiti. Vienoje kompozitorius plėtė toliau savo kūrybinį akiratį, mokėsi pas Haidną, Šenką, Albrechtsbergerį, Saljerį ir kitus. Daugiausia jis atsiekė savo nenuilstamu darbu. Taip atsirado pirmieji brandūs, mestriški kūriniai: du pirmieji fortepijoniniai koncertai, sonatos (Nr 7, 8, 12, 14), Pirmoji ir Antroji simfonija, 6 pirmieji kvartetai (op. 18), 3 trio (op.9) ir kt.
Laimingą Bethoveno gyvenimą Vienoji sugriovė baisi nelaimė – būdamas 26 metų jis ėmė apkursti. Gydymas nedavė teigiamų rezultatų ir 1802 metais jam kilo noras užbaigti gyvenimą. Heiligenštade (netoli Vienos) jis rašo testamentą: „… noriu sučiupti likimą už gerklės, visai palaužti manęs jam nepavyks.“
Sunkūs vidiniai pergyvenimai paliko gilius pėdsakus jo kūryboje. Kančia, neviltis, audringas protestas ir išdidus susitaikymas su likimu ryškūs jo didžiuosiuose to meto kūriniuose: „Patetinėje“, „Mėnesienos“ sonatojem sonatose A-dur, d-moll, 3-čiame fortepijoniniame koncerte, „Kreicerio sonatoje“ smuikui ir kt.
Kančia virto Bethoveno jėgos šaltiniu. Po didelio vidinio persilaužimo prasideda didelis kūrybinis pakilimas (1803-1812). Šio laikotarpio kūryba stebina užmojų ir įvairumu, minties gilumu, didingumu. Herojinės kovos idėja persunkia visus to meto kūrinius. Pasirodo patys žymiausi Bethoveno kūriniai – 3-8 simfonijos, fortepijoninės sonatos („Aurora“, „Apasionata“), IV, V fortepijoniniai koncertai, koncertas smuikui, opera „Fidelio“, muzika Getės tragedijai „Egmontas“, uvertiūros „Koriolan“, „Leonora“ Nr 2, Nr3, 3 rusiškieji kvartetai ir kita.
Pasibaigus Napoleono karams, pasikeičia visas Europos gyvenimas. Prasideda politinės priespaudos laikotarpis. Po Vienos kongreso Austrijoje įsigali Meternicho režimas. Visi šie įvykiai, o taip pat asmeninės nesekmės (liga, brolio mirtis), visiškai nuvargina Bethoveną ir 1813-1817 metais jis kuria labai mažai.
Naujam Bethoveno kūrybiniam pakilimui didelės reikšmės turėjo publikos karštai sutikta simfoninė pjesė „Mūšis ties Vitoria“. Be to, tuo metu teatras pastatė užmirštą jo operą „Fidelio“, kuri praėjo su dideliu pasisekimu. Šiuo metu (1818-1827) Bethovenas sukūrė IX simfoniją, „Iškilmingąsias mišias“, paskutiniuosius kvartetus, 5 sonatas ir kt.
Paskutiniai kompozitoriaus gyvenimo metai buvo itin sunkūs. Įtemptas darbas, kurtumas, ligos, įvairios nesėkmės, politinės priespaudos atgarsiai visiškai palaužė Bethoveno sveikatą ir jis 1827 metais mirė.