Natos, akordai muzikantams

Archyvas Sausis, 2010

Obojus Dvorak – Largo iš „Naujojo pasaulio“ Simfonijos. Apimtis – 2 Psl.

Kūrinys skirtas Pianinui/Fortepijonui. Mėnulio šviesos sonata. Apimtis – 4 Puslapiai.

XVIII amžius, vadinamas šviečiamuoju, reikšmingas muzikai: tada atsirado simfonijos žanras (kartu su juo ir kiti sonatinės-ciklinės formos kūriniai), susiformavo vadinamoji Vienos klasikų mokykla. Jos pirmasis atstovas — austrų kompozitorius Jozefas Haidnas.
BIOGRAFIJA. Jozefas Haidnas gimė 1732 m. kovo 31 d. viename Austrijos kaimelyje, karietų meistro šeimoje. Dar būdamas mažas, jis giedojo bažnytiniame chore Vienoje, mokėsi groti klavesinu ir smuiku. Bet štai atėjo laikas,kai Haidno balsas ėmė keistis ir jis nebegalėjo dainuoti. Pašalintas iš kapelos, berniukas klaidžiojo Vienos gatvėmis, kol rado prieglaudą ankštame draugo kambarėlyje. Jausdamas žinių trūkumą, Haidnas pradėjo dirbti italų kompozitoriaus ir dainavimo mokytojo N. Porporos akompaniatoriumi. Tiesa, jam teko eiti ir tarno pareigas-valyti įžymiojo maestro batus, tvarkyti kambarius, tačiau kartais jis išgirsdavo naudingų patarimų, mokėsi kompozicijos teorijos. Ištisus 30 metų (nuo 1761 m.) Haidnas buvo vengrų kunigaikščio P. Esterhazio orkestro kapelmeisteriu. Jis ne tik vadovavo orkestrui, bet įvairių švenčių progomis turėjo rašyti simfonijas, styginius kvartetus ir kitus kūrinius. Be to, Haidnas privalėjo: nuo pat ryto sėdėti kunigaikščio priimamajame kambaryje ir laukti jo nurodymų; reikalauti is orkestrantų disciplinos, įrašyti vėluojančiųjų pavardes į pabaudų knygą; saugoti instrumentus, gaidas ir t. t. Tokioje žeminančioje padėtyje buvo atsidurę ir daugelis kitų to meto kompozitorių.
Haidnas kūrė daug. Pirmaisiais tarnybos pas Esterhazį metais jis parašė tris nedideles programines simfonijas, pavadintas ,,Rytas“, ,,Vidurdienis“ ir ,,Vakaras“, o po dešimties metų sukurta ,,Atsisveikinimo“ simfonija buvo jau 45-oji! Kada kunigaikštis pastatė naujus rūmus — vasaros rezidenciją su teatru, Haidno pareigos tapo dar atsakingesnės — teko rašyti operas, zingšpylius. Kompozitoriaus vardą išgarsino 6 ,,Paryžiaus simfonijos, pirmą, kartą atliktos Paryžiuje 1786 m., ir kelionė į Angliją, kur jis parasė 12 ,,Londono“ simfonijų. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Haidnas praleido Vienoje, kur ir mirė 1809m. gegužės 31d. Geriausi to laikotarpio kūriniai- oratorijos: „Pasaulio sutvėrimas“ (biblijos siužetu) ir ,,Metų laikai“; jose jaučiama Hendelio įtaka.
KŪRYBOS APŽVALGA. Haidno kūrybinį palikimą sudaro 104 simfonijos, apie 70 divertismentų ir kitų kūrinių orkestrui, 50 koncertų, įvairiems instrumentams su orkestru, 83 styginiai kvartetai ir beveik tiek pat kitų kamerinių ansamblių, 33 sonatos fortepijonui (klavesinui), operos ir kt. Ypač dideli Haidno nuopelnai instrumentinei muzikai, pirmiausia simfonijai ir styginiam kvartetui. Sių žanrų kūriniuose formuo-jasi ciklinė struktūra — keturios kontrastingos dalys bei atskirų dalių muzikinės formos ypatumai. Haidno kūryba glaudžiai susijusi su įvairių, tautų muzika, jis dažnai naudoja liaudies melodijas, sumaniai jas plėtodamas. Ryšys su liaudies menu apsprendė ir muzikos pobūdį: joje nėra liūdesio, dominuoja giedra, šviesi nuotaika, gyvenimo džiaugsmas.
KLASIKINES SIMFONIJOS RAIDA. Simfonijos žanras ilgai formavosi įvairių tautų kompozitorių kūryboje, tačiau jo apibendrintoju, pagrindėju laikomas J. Haidnas. Čia reikia prisiminti italų operos uvertiūrą (kurios skirtingo tempo epizodų priešpastatymas turejo poveikio simfonijos dalių kontrastui), kompozitorių D. Skarlatį, nustačiusį vadinamąją senovinę sonatinę formą, J. S. Bacho sūnų kūrybą. Simfonijai formuotis padėjo ir italai A. Vivaldis, L. Bokerinis (1743—1805). Simfonijose ir kituose to meto kūriniuose įsigali homofoninis stilius, taciau polifo-nijos elementai neišnyksta, jie papildo, paryškina homofoninę muziką.
Klasikinę simfoniją paprastai sudaro keturios dalys. Pirmoji, pati reiksmingiausia dalis yra sonatos formos ir vadinama sonatiniu allegro. Ji paremta dviejų (ir daugiau) kontrastingų temų gretinimu. Simfonija dažniausiai prasideda įžanga, po kurios seka veržlaus pobūdžio pagrindinė pirmosios dalies tema. Po tarpinio epizodo (jungiamosios partijos) pasigirsta antroji, šalutinė tema (daininga, lyrinė) ir baigiamasis epizodas. Visa tai sudaro pagrindinę sonatos formos dalį, vadinamą ekspozicija. Jos paskirtis — parodyti svarbiausias kūrinio temas (kad klausytojas geriau jas įsimintų, ekspozicija neretai kartojama). Ekspoziciją pakeičia temų plėtojimo epizodas, kuriame pasigirsta klausytojui jau pazįstamos melodijos. Jos skaidomos į trumpesnes frazes ir motyvus, dramatizuojamos, dar labiau priešpastatomos viena kitai. Ekspozicijoje vyrauja dvi tonacijos, o čia jų daug. Tonacijų nepastovumas, savotiškas ,,klaidžiojimas“ suteikia muzikai intensyvumo, įtampos. Po temų perdirbimo seka repriza ir koda.
Antroji simfonijos dalis lėta, tarsi perkelia klausytoją į kitą pasaulį. Jai būdingas ramus, lyrinis muzikos pobūdis, melodingumas, paprastesnė forma.
Trečioji dalis — menuetas — šokis, savo pobūdžiu artimas liaudies muzikai. Menueto viduryje yra trio. Šis pavadinimas išliko iš tų laikų, kai kųrinio vidurinysis epizodas buvo atliekamas trimis instrumentais.
Finalas apibendrina visą kurinį. Jis yra greito tempo, giminingas pirmajai daliai. Tipiškiausia finalo forma — rondo — neretai turi rondo ir sonatinio allegro bruožų.
Kontrastingos simfonijos dalys sudaro vieningą kurinį. Jas, išskyrus antrąją, sieja viena tonacija ir intonaciniai-melodiniai ryšiai, t. y. bendri įvairių temų intervalai, panašios melodinės atkarpos, ritmika. Klasikinė simfonija atkuria gyvenimo vaizdus: priesiškų jegų susidūrimą, dramatizmą (I dalis), lyriką (II dalis), žanrinius-buitinius paveikslus (menuetas ir finalas). Jos atskirų dalių forma ir ciklo struktūra iš esmės nepasikeitė iki mūsų dienų.
Haidno simfonijos. 104 Haidno simfonijos nėra lygiavertes: vienos jų labai artimos siuitoms ir divertismentams, kitose kompozitoriaus stilius tik formuojasi. Haidno kurybos viršūnė — 12 ,,Londono“ simfonijų, kurios, ypač Es-dur (Nr. 103) ir D-dur (Nr. 104), pasižymi šviesia, optimistine nuotaika, kompozitoriui būdingu jumoru ir šokių ritmais.
Kai kurios Haidno simfonijos turi programinius pavadinimus, dažnausiai duotus ne autoriaus, o klausytojų. Šiuo atžvilgiu iš ,,Londono“ simfonijų išsiskiria,,Kariškoji” ir ,,Laikrodis“, iš ankstyvesniųjų — „meška“, ,,Višta“, ,,Karalienė“. Šie pavadinimai nenusako kūrinių turinio, o nurodo kai kuriuos jų programinius-vaizdinius epizodus, pavyzdžiui laikrodžio tiksėjimo imitavimą, kariską triūbos signalą.
1772 m. sukurta ,,Atsisveikinimo“ simfonija (Nr. 45, fis-moll) priklauso prie tų retų Haidno kūrinių, kuriuose džiugią nuotaiką pakeičia liūdesys, nerimas. Šią simfoniją kompozitorius parašė, suzinojęs, jog kunigaikštis Esterhazis ruošiasi atleisti visus orkestrantus. Keturios pirmosios dalys sudaro tarsi savarankišką kurinį, kuriame vyrauja susijaudinimas, ilgesys. Po audringo Presto (IV d.) prasideda lyrinis, liūdnas Adagio. Pragrojęs kartu su visais, valtornistas atsikelia, pasiima natas ir,užpūtęs savo žvakę, nueina. Juo paseka fagotistas, obojistas, stygininkai. Pagaliau scenoje lieka du smuikininkai, kurie tyliai ir beveik tamsoje baigia simfoniją. Ši muzika taip sujaudino kunigaikštį, kad jis atsisakė savo ketinimų.
Haidno simfoniniai kūriniai parašyti nedidelės sudėties orkestrui, kurį sudaro fleitos, obojai, fagotai, valtornos, triūbos (visų po du), timpanai ir styginiai (I ir II smuikai, altai, violončelės ir kontrabosai). Tik paskutiniosiose simfonijose orkestras papildomas klarnetais.Varinių instrumentų vaidmuo Haidno orkestre menkas, jie tik paryškina harmoniją. Panašus uždavinys tenka violončelėms ir kontrabosams, kurių partijos labai dažnai nesiskiria.
Oratorija ,,Metų laikai“ – vienas svarbiausių Haidno vokalinių-instrumentinių kurinių. Kompozitorius ne pirmas ėmėsi šios temos (prisiminkime Vivaldį), tačiau jam labiau rūpėjo nupiešti ne muzikinius peizažus, o žmonių gyvenimo vaizdus.„Metų laikai“- tai valstiečių buities muzikinis metraštis. Oratorija parašyta orkestrui, mišriam chorui ir trims solistams, suside iš rečitatyvų, arijų, ansambių,chorų bei instrumentinių epizodų. Solistai dainuoja senojo artojo Simono, jo dukters Hanos ir jauno valstiečio Luko partijas. Ir jie, ir choras (t. y. valstiečiai) pasakoja apie savo gyvenimą. Kūrinio dalys pavadintos metų laikų vardais. Kiekviena jų prasideda programine simfonine įžanga: I dalies įžanga vaizduoja ,,perėjimą iš žiemos į pavasarį“, II-,,auštantį rytą“, III-,,žemdirbio, nuėmusio nuo laukų gausų derlių, džiaugsmą“ ir IV-,,artėjančios žiemos rūkus”. Įžangų muzika yra apibendrinančio pobūdžio, o kiti epizodai nuoširdesni, labiau susiję su liaudies melodijomis. Oratorijoje nevengta ir iliustraciniu momentų: galima išgirsti gaidžio giedojimą, šunų lojimą medžioklėje, griaustinį, verpstės dūzgimą. ,,Metų laikų“ dalys kontrastingos: ,,Pavasaris” piešia bundančią gamtą, ,,Vasara”-vaizduoja kaitrią dieną, ,,Ruduo”-medžioklės sceną, o ,,Žiema”- niūrų šalčio sukaustytos gamtos paveikslą bei vakaronę kaimo pirkioje. Šalia chorų, kurie oratorijoje ypač svarbūs, pažymėtinos dvi Simono arijos. Pavasarį jis džiaugiasi sužaliavusia gamta ir, ardamas lauką, linksmai dainuoja.
Skirtingo pobūdžio yra IV dalies Simono arija. Čia jo lūpomis tarsi kalba kompozitorius, apibendrindamas kūrinį. Senojo artojo mintis tokia: panašiai, kaip metų laikai, keičiasi ir žmogus – po vaikystės ateina jaunystė, vėliau-subrendimo metai, pagaliau senatvė. Ir tik tada negaila skirtis su gyvenimu, jeigu jis buvo prasmingas, jeigu jį lydėjo darbas, suteikiantis žmonėms laimę.

Kūrinys gitarai. Apimtis – 1 psl.

Viduramžiais laikomas laikotarpis nuo V iki XIV amžiaus. Viduramžių bažnyčia buvo profesionaliosios muzikos centras. Tai buvo laikas, kai bažnytinės ir, ypač, vienuolynų kultūros raidoje buvo sukurtos didžiulės vertybės, susiklostė daugelis muzikos žanrų, vystėsi muzikos teorija, notacija, pedagogika, estetika.
Profesionaliojoje muzikoje ypač buvo paplitęs grigališkasis choralas. Grigalijus pirmasis popiežiumi buvo nuo 590 iki 604 metų. Jo nuopelnai bažnyčiai ir kultūrai ypatingi. Jam būnant popiežiumi, katalikų bažnyčios įtaka labai išsiplėtė. Jam valdant prasidėjo vienuolynų klestėjimas. Jie tapo viduramžių švietimo, meno, mokslo centrais. Grigalius pirmasis buvo vienas gabiausių popiežių. Bažnyčia jį paskelbė šventuoju. Manoma, kad būtent Grigalius 1-asis sudarė bažnytinių melodijų rinkinį. Todėl, jo melodijos, praėjus 300 metų nuo Grigaliaus pirmojo mirties, popiežiaus garbei buvo pavadintos grigališkuoju choralu.
Grigališkasis choralas – tai vienbalsis giedojimas (vienbalsis giedojimas muzikoje turi specialų pavadinimą – monodija. Šis žodis sudarytas iš graikiško žodžio monos „vienas“ ir ode „giedojimas“.)
Grigališkasis choralas buvo giedamas tik lotynų kalba. Grigališkojo choralo – griežtai diatoninės ir remiasi aštuoniomis bažnytinėmis dermėmis. Tuo istoriniu laikotarpiu mažoro ir minoro niekas dar nežinojo ir nevartojo.

Grigališkojo choralo ritmikos nevaržė metras. Rimtinės garsų vertės buvo beveik vienodos, jų trukmę sąlygojo tekstas. Grigališkasis choralas buvo užrašomas neumomis. Tai ženklai virš lotyniškai giedamo teksto, be penklinės.
Bažnyčioje giedama muzika, žinoma, yra religinė. Tačiau viduramžiais gyvavo ir pasaulietinė muzika. Pasaulietinę muziką atliko klajojantys muzikantai įvairiuose kraštuose vadinami įvairiai, pavyzdžiui, trubadūrais, truveriais, minezingeriais, žonglieriais ir kitaip. Klajojantys muzikantai vienu metu buvo ir dainininkai, ir instrumentalistai, ir aktoriai, ir akrobatai, ir šokėjai. Jie savo meną rodydavo miestų gatvėse, aikštėse, mugėse, dvaruose… Iki pat XII amžiaus jie vieninteliai pasaulietinės muzikos atstovai. Klajojančių muzikantų dėka turtėjo ir tobulėjo Europos muzikos instrumentai: trimitai, ragai, Pano fleitos, švilpynės, dūdmaišiai – tai pučiamieji instrumentai; ir styginiai – rebekas, fidelis, įvairios arfos. Iki IX amžiaus muzika buvo tik vienbalsė. Tačiau šiame amžiuje ėmė rastis pirmieji daugiabalsumo pavyzdžiai, kurie vadinami organumu (šis žodis yra kilęs iš lotynų kalbos). Organumas tai tokia daugiabalsė muzika, kur yra tik du balsai, judantys lygiagrečiomis kvartomis arba kvintomis.
Žymiausi organumo kūrėjai yra prancūzai kompozitoriai Leoninas ir Perotinas. Atsiradus daugiabalsei muzika, reikėjo pakeisti ir muzikos raštą. Žinome, kad nemomis negalima tiksliai užrašyti garsų aukščio ir trukmės, o būtent šito prireikė atsiradus daugiabalsei muzikai.
Garsų aukščio užrašymo problemą XI amžiaus pradžioje išsprendė italų muzikos teoretikas Gvidas iš Areco. Garsas apie Gvido reformą pasiekė popiežių, kuris pakvietė benediktinų vienuolį, muzikos teoretiką ir Areco katedros vaikų choro vadovą į Romą. Susipažinęs su nauja notacija, popiežius pats ją išbandė.
Gvido iš Areco reforma paprasta ir geniali: jis nubrėžė 4 linijas linijas, o ant jų ir tarp jų išdėstė neumas ir taip įtvirtino jų tikslų aukštumą.
Užrašyti muzikos garsų ilgiui XII amžiaus viduryje buvo sukurta menzūrinė notacija (nuo lot. mensura „matas“). Ši notacija buvo kuriama ir tobulinama įvairių autorių. Ši notacija padėjo sutvarkyti muzikos garsų trukmės užrašymą, tačiau čia dar nebuvo takto brūkšnio.
Atsiradus daugiabalsei muzikai, atsirado ir nauji daugiabalsės muzikos žanrai. Kai kurie iš jų yr atokie – balata, kača, virele, le, monetai, madrigalai. Tai daugiabalsės pasaulietinės dainos, kurių temos ir charakteriai labai įvairūs. Nuo pačių seniausių laikų yra populiarios mišios.

Garsusis R.Vagnerio – Vestuvių maršas trimitui. 3 Puslapiai.

Garsioji šv. Kalėdų daina skirta gitarai. Visiškai nesudėtinga, puikiai tinka pradedantiems groti gitara. Apimtis – 4 eilutės.